RUBŠIO IR
KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija
RK_K1998)
Pradžios
knyga Skyrius: 11
Pradžios knyga
Pr 11
Babelio bokštas
1 [i1] Visa žemė
turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. 2 Kai žmonės
kėlėsi iš rytų, jie rado slėnį Šinaro[i2] krašte ir ten
įsikūrė. 3 Vieni kitiems sakė: „Eime, pasidirbkime
plytų ir jas išdekime“. – Vietoj akmens jie naudojo plytas, o
vietoj kalkių – bitumą. (Straibato Eilinis. Nu
ir tauta.
Stebuklas
yra stebuklas.
Dar jiem matot. Technolginius procesus. Tūri kas tai aiškint?
Šeis laikais )4 „Eime, – jie
sakė, – pasistatykime miestą ir bokštą[i3] su dangų siekiančia
viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po
visą žemės veidą“.
5 O VIEŠPATS
nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę.
6 Ir VIEŠPATS tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta
pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie
užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! 7 Eime, nuženkime ir
sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“.
8 Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą,
ir jie metė statę miestą. 9 Todėl jis buvo pavadintas
Babeliu,[i4] nes ten VIEŠPATS sumaišė visos žemės kalbą ir iš
ten VIEŠPATS išsklaidė juos po visą žemės veidą.
Išnašos:
1 Pr 11,1-11,9: Šį
pasakojimą, paremtą pasakojimais apie Babilonijos šventyklų
bokštus – ziguratus, įkvėptasis autorius panaudoja pavaizduoti
didėjančiam žmogaus nedorumui, besireiškiančiam įžūliomis
pastangomis sukurti miestų kultūrą be Dievo. Be to, pasakojimas
vaizdžiai paaiškina kalbų įvairovę žemėje ir Babilono miesto
vardą.
2 Pr 11,2: Šinaras:
žr. Pr 10,10 paaiškinimą.
3 Pr 11,4: Bokštas
su dangų siekiančia viršūne: tiesioginė užuomina apie
pagrindinį Babilono ziguratą – E-sag-ila (Namas, keliantis
aukštai savo galvą). Babilonijos ziguratai buvo ankstyviausi
dangoraižiai.
4 Pr 11,9: Babel:
hebrajiškasis Babilono vardas; Bab-ili reiškia dievų vartai.
Hebrajiškas žodis balal – jis {Dievas} sumaišė panašiai
skamba.
5 Pr 11,10-11,26: Ši
skyriaus dalis tęsia Pr 5,1-32 genealogiją. Žr. Pr 5,1-32
paaiškinimą. Nors protėvių gyvenimo trukmė šiame sąraše ir
yra nepalyginti trumpesnė už protėvių prieš Tvaną, bet metų
skaičiai yra dirbtiniai ir neturi istoriškos reikšmės. Būdinga,
kad samariečių Penkiaknygė ir Septuagintos vertimas daugeliu
atvejų skiriasi nuo hebrajiškojo teksto metų skaičiais. Skaičių
reikšmė yra teologinė: kuo daugiau nuodėmės žmogaus gyvenime,
tuo trumpesnė žmogaus gyvenimo trukmė.
6 Pr 11,12:
Graikiškoji Septuaginta įterpia Kenaną (žr. Pr 5,9-10) tarp
Arpachsado ir Šelaho. Lukas seka Septuaginta (žr. Lk 3,36).
7 Pr 11,16: Eberas:
protėvis, davęs hebrajams, Ebero palikuonims, vardą hebrajai. Žr.
Pr 14,13 paaiškinimą.
8 Pr 11,28: Kaldėjų
Ūr{as}: labai senas sumerų, vėliau babiloniečių, miestas
pietinėje Mesopotamijoje.
9 Pr 11,31: Kadangi
Terahas buvo septyniasdešimties metų, kai gimė Abraomas (žr.
26-ąją eilutę), o Abraomas buvo septyniasdešimt penkerių metų,
kai paliko Haraną (žr. Pr 12,4), Terahas gyveno Harane po Abraomo
išvykimo šešiasdešimt metų. Pasak samariečių Penkiaknygės,
Terahas mirė būdamas šimto keturiasdešimt penkerių metų, t. y.
tais metais, kai Abraomas paliko Haraną. Šv. Steponas savo kalboje
Sinedrijai sako, kad Abraomas paliko Haraną po savo tėvo mirties
(Lk 7,4).
Bibliografiniai
duomenys:
Pradžios
knyga Skyrius: 11
BIBLIJOS SKAITYMAS
RUBŠIO IR
KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija
RK_K1998)
Antroji Karalių
knyga Skyrius: 17
Antroji Karalių
knyga
2 Kar 17
Samarijos kritimas
5 Asirijos
karalius tada įsiveržė į visą kraštą ir, atžygiavęs į
Samariją, trejus metus laikė ją apgultą. 6 Devintaisiais
Hošeos metais Asirijos karalius[i4] paėmė Samariją, ištrėmė
izraeliečius į Asiriją ir apgyvendino juos Halahe prie Haboro,
prie Gozano upės, ir Medijos miestuose.
Pastabos apie
Izraelio galą
7 [i5]Tai įvyko
todėl, kad izraeliečiai buvo nusidėję VIEŠPAČIUI, savo Dievui,
kuris buvo išvedęs juos iš Egipto žemės, iš po faraono, Egipto
karaliaus, rankos. Jie buvo garbinę kitus dievus 8 ir elgęsi pagal
įstatus tautų, kurias VIEŠPATS išvarė izraeliečiams nuo kelio,
ir įstatus, kuriuos Izraelio karaliai buvo įvedę. 13 VIEŠPATS
įspėjo Izraelį ir Judą per kiekvieną pranašą ir kiekvieną
regėtoją, tardamas: „Gręžkitės nuo savo nedorų kelių ir
laikykitės mano įsakymų ir mano įstatų viso mokymo, kurį daviau
jūsų protėviams ir siunčiau jums per savo tarnus pranašus“. 14
Bet jie nenorėjo klausyti, buvo kietasprandžiai, kaip buvo buvę jų
protėviai, kurie netikėjo VIEŠPAČIU, savo Dievu. 15 Jie paniekino
jo įstatus bei jo sandorą, sudarytą su jų protėviais, ir jiems
duotus įspėjimus. Jie ėjo paskui melagingus stabus ir tapo
melagiais, jie sekė aplinkinėmis tautomis, nors VIEŠPATS buvo
uždraudęs jiems elgtis, kaip jos elgėsi. 18 Užtat VIEŠPATS labai
įširdo ant Izraelio ir atstūmė juos nuo savo veido. Tepasiliko
vien tik Judo giminė.
Išnašos:
1 2 Kar 17,1-17,41:
Šiaurinės karalystės, Izraelio, galas ir katastrofos priežastys.
Samariečių kilmė.
2 2 Kar 17,3-17,5:
Tai buvo Šalmaneseras V (727-722 m. prieš Kristų).
3 2 Kar 17,4-17,5:
Hošea susigundė dėtis su Egiptu į sąmokslą (žr. Oz 7,11).
Palikęs sostinę, jis išskubėjo maldauti pasigailėjimo, bet tapo
uždarytas į kalėjimą. Samarijos apgula tęsėsi trejus metus.
4 2 Kar 17,6: Tuo
tarpu Šalmaneseras mirė ir jo vietoje Asirijos imperatoriumi tapo
Sargonas II (žr. Iz 20,1). Paėmęs miestą, jis ištrėmė
gyventojus į tolimas Asirijos vietoves. 721 m. prieš Kristų iš
istorijos dingo Izraelio, šiaurinė izraeliečių, karalystė.
5 2 Kar 17,7-17,18:
Šios eilutės yra vienos svarbiausių 1 ir 2 Karalių knygų
skaitinių, nes padeda suprasti teologinį ir dorovinį
Deuteronomistinės istorijos autoriaus požiūrį. Jis izraeliečius
laiko nusidėjėliais supykusio Dievo rankose (žr. 18-ąją eilutę)
ir už tremtį kaltina Izraelį, o ne Asiriją. Politinis žaidimas
su Egiptu ir Asirija, anot įkvėptojo autoriaus, buvo be vertės.
Izraelis galėjo būti išgelbėtas tik teisinga laikysena Sandoros
Dievo atžvilgiu, bet Izraelis nepaėmė į širdį Sandoros Dievo
pranašų žodžių.
6 2 Kar 17,24-17,28:
Paties Sargono II įrašai patvirtina jo elgesį su užkariautaisiais
kraštais: {Miestus} atstačiau ir apgyvendinau tirščiau, negu jie
buvo anksčiau apgyvendinti. Žmones, paimtus iš anksčiau
užkariautų kraštų, ten apgyvendinau. Vežti žmones iš gimtųjų
kraštų į tremtį žmoniją išmokė nuožmioji Asirijos imperija.
Izraelio kraštas po Sargono II trėmimų buvo vadinamas ne Izraeliu,
bet Samarija, o gyventojai – samariečiais.
7 2 Kar 17,29-17,34:
Taip Sandoros Dievo, Jahvės, garbinimas buvo užterštas įvairiomis
pagoniškomis apeigomis. Samariečiai buvo laikomi religiniais
nevykėliais: maišyto kraujo, maišytos religijos, maišytų
religinių papročių bei apeigų (Ezd 4,1-3). Panaši laikysena
ryški ir Naujojo Testamento laikotarpiu (žr. Lk 10,33; 17,16-18; Jn
4,9; 8,48).
Bibliografiniai
duomenys:
ŠVENTASIS RAŠTAS.
Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų
Vyskupų Konferencija, 1998.
© Lietuvos Vyskupų
Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>
Antroji Karalių
knyga Skyrius: 17
© 2003 Katalikų
interneto tarnyba. teisės | apie projektą | apie svetainę |
medis | į pradžią | į viršų
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą