2013 m. birželio 23 d., sekmadienis

JONINĖS AR RASOS?

Rita Jusiene pasidalino nuotrauka, kurią įkėlė Moters dienoraštis.
JONINĖS AR RASOS? "Tiek vyrai, tiek moterys šį vasaros saulėgrįžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas - visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą." – Vydūnas Keliaudama vasaros dangumi vis aukščiau kyla saulutė, o žmones džiugina vis tirštesnė laukų žaluma, vis ryškesniais gėlių žiedais mirguliuojančios pievos. Ateina trumpiausios metų naktys. Tada švenčiama pati gražiausia iš visų baltiškųjų švenčių - Rasos. Rasos – senoji lietuvių baltų vasaros saulėgrįžos šventė. Vėliau, po krikšto ši šventė susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena ir pavadinta Joninėmis. Rašytiniuose šaltiniuose apie Rasų šventę pirmąkart užsimenama 1372 m. Pats pavadinimas Rasa siejamas su deive Rasa, kurią lietuviai įasmenindavo, dainose ji vaizduojama vaikščiojanti po laukus. Rasa – deivės Kaupolės ir Kaupoliaus duktė – vasaros žalumynų ir gėlių deivė. Per Jonines garbinamai lietuvių deivei Rasai priskirta galia gaivinti sidabro rasomis Saulės nuvargintą suklestėjusią augaliją – ji vandeniu atgaivindavo, nuprausdavo augaliją. Nors šventė buvo sukrikščioninta, senieji papročiai liko tie patys. Bažnyčia kai kuriuos papročius labai stengėsi išnaikinti, tačiau nepavykus įtraukė į savo apeigas. Šiandien pavadinimai Joninės ir Rasos dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau manoma, kad Joninės – daugiau masių šventė, neretam besisiejanti su triukšmingomis linksmybėmis ar išgertuvėmis, o Rasos – tai graži protėvių šventė ir reikalinga senųjų tradicijų tąsa. Rasos turėjo labai daug gražių tradicijų. Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo. Augmenijai buvo priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaparastos magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Kupolė (surinkti žolynai š jų merginos pindavo vainikus ir puošdavo namus. Kupolės naudojamos vedybiniuose burtuose: Buvo paplitęs paprotys plaukioti upėse ar ežeruose valtelėse, išpuoštomis gėlėmis ir vainikais, kuriose būdavo kūrenama ugnis. Tikėta, kad vidurnaktį pražysta papartis. Jį saugo dvasios, siekiančios nubaidyti ieškotojus. Tačiau radęs (dažniausiai netikėtai, pvz., paparčio žiedas įkrenta į vyžą) gali įgyti visažinystės galių, (pvz., pamatyti paslėptus turtus, suprasti kitų mintis, gyvulių ir paukščių kalbą). Apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Gražios visiems šventės, o ką švęsite – Jonines ar Rasas, pasirinksite patys. Man priimtinesnė mūsų protėvių Rasų šventė, kurioje daug gražių apeigų ir tradicijų ir kurioje nebuvo ( manau) tradicinio lietuviško šventimo, kai ryte nelabai pameni, kaip šventei…:) Milda Le
JONINĖS AR RASOS?

"Tiek vyrai, tiek moterys šį vasaros saulėgrįžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas - visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą." – Vydūnas
Keliaudama vasaros dangumi vis aukščiau kyla saulutė, o žmones džiugina vis tirštesnė laukų žaluma, vis ryškesniais gėlių žiedais mirguliuojančios pievos. Ateina trumpiausios metų naktys. Tada švenčiama pati gražiausia iš visų baltiškųjų švenčių - Rasos.
Rasos – senoji lietuvių baltų vasaros saulėgrįžos šventė. Vėliau, po krikšto ši šventė susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena ir pavadinta Joninėmis. Rašytiniuose šaltiniuose apie Rasų šventę pirmąkart užsimenama 1372 m. Pats pavadinimas Rasa siejamas su deive Rasa, kurią lietuviai įasmenindavo, dainose ji vaizduojama vaikščiojanti po laukus. Rasa – deivės Kaupolės ir Kaupoliaus duktė – vasaros žalumynų ir gėlių deivė. Per Jonines garbinamai lietuvių deivei Rasai priskirta galia gaivinti sidabro rasomis Saulės nuvargintą suklestėjusią augaliją – ji vandeniu atgaivindavo, nuprausdavo augaliją.
Nors šventė buvo sukrikščioninta, senieji papročiai liko tie patys. Bažnyčia kai kuriuos papročius labai stengėsi išnaikinti, tačiau nepavykus įtraukė į savo apeigas. Šiandien pavadinimai Joninės ir Rasos dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau manoma, kad Joninės – daugiau masių šventė, neretam besisiejanti su triukšmingomis linksmybėmis ar išgertuvėmis, o Rasos – tai graži protėvių šventė ir reikalinga senųjų tradicijų tąsa.
Rasos turėjo labai daug gražių tradicijų. Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo.
Augmenijai buvo priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaparastos magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Kupolė (surinkti žolynai š jų merginos pindavo vainikus ir puošdavo namus. Kupolės naudojamos vedybiniuose burtuose: Buvo paplitęs paprotys plaukioti upėse ar ežeruose valtelėse, išpuoštomis gėlėmis ir vainikais, kuriose būdavo kūrenama ugnis. Tikėta, kad vidurnaktį pražysta papartis. Jį saugo dvasios, siekiančios nubaidyti ieškotojus. Tačiau radęs (dažniausiai netikėtai, pvz., paparčio žiedas įkrenta į vyžą) gali įgyti visažinystės galių, (pvz., pamatyti paslėptus turtus, suprasti kitų mintis, gyvulių ir paukščių kalbą). Apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio.
Gražios visiems šventės, o ką švęsite – Jonines ar Rasas, pasirinksite patys. Man priimtinesnė mūsų protėvių Rasų šventė, kurioje daug gražių apeigų ir tradicijų ir kurioje nebuvo ( manau) tradicinio lietuviško šventimo, kai ryte nelabai pameni, kaip šventei…:)
Milda Le
Patinka · · · Prieš 17 val. ·

  • 2 žmonės(-ių) tai mėgsta.
  • Raimondas Gitenis Šventojo Kazimiero Kunigaikščio Kanonizacijos Procesijos aprašimas/../Tračia vėliava Švento Jono Evengelisto šikšnių ir banių brolija su MĖLYNA VĖLIAVA/
    Balnas dar pre Smetonas būves didelis turtas.Jau nekalbant. Kad raitan mūši...Balnas ir balnakilpės. savaime aišku pasagos. BŪVES DIDELIS KARYBOS IŠRADYMAS Plius dar pagonybės laikais vienas iš piniginių mainų ekvivalento būvo. Kailiukai. O juos kaip apdirbt. Ir užlaikit reikėjo juk mokėt...Ar ne??
    Simonas Grūnavas
    Prūsijos kronika
    1529
    521-ųjų Viešpaties metų įvykiai. Kaip Ulmiganija tapo karalyste ir gavo kitą vardą Apie karaliaus Vaidevučio (Witowudi) vėliavą ir herbą
    >trys vyrai mėlynais rūba?
    Vėliava buvo balta drobulė penkių uolekčių ilgumo, trijų uolekčių platumo, joje buvo pavaizduoti ligi pusės stoto? trys vyrai mėlynais rūba /, ir jie atrodė taip: vienas kaip jaunas žmogus, be barzdos, su varpų vainiku ant galvos, linksmas, - jis buvo javų dievas ir vadinosi Patrimpas (Potrimppo). Antras buvo kaip piktas vidutinio amžiaus vyras, jo veidas buvo lyg ugnis, o karūna iš liepsnų, barzda jo buvo garbiniuota ir juoda, ir jiedu žiūrėjosi į kits kitą, koks kuris besąs, vienas linksmai šypsąs iš antrojo rūstumo, o antrasis pasipūtęs pykčiu. Trečias paveikslas vaizdavo seną vyrą su ilga žila barzda, ir jo spalva buvo visai kaip numirėlio, jis buvo vainikuotas balta skara, susukta kaip į turbaną, jis iš paniūrų žiūrėjo į anuos du ir vadinosi Patulas (Patollo). O toje vietoje, kur buvo skydas, stovėjo pasistiebę du balti žirgai, ir jie laikė skydą savo tarpe, o skyde pavaizduotas iki pusiau stoto žmogus, tik jo galva kaip lokio su pražiotais
    nasrais. [...]
    ŠEIP TAI LYGIR ŽEMAIČIU HERBAS
    "Buvo paplitęs paprotys plaukioti upėse ar ežeruose valtelėse, išpuoštomis gėlėmis ir vainikais, kuriose būdavo kūrenama ugnis.
    'O VA SU PAPLAUKIOJIMAIS?..Ir pas jus Vilniuj ėsama. Ir pas mus Utenoja yra Sėlių gatvės...Įdomiu minčių keliančios
Pranešimą parašė ties

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Užsisakykite: Rašyti komentarus (Atom)